Valgomi laukiniai augalai.

Natūralus gamtos daržas be sėjos ir laistymo: kiaulpienės, dilgėlės, varnalėšos, balandos

Barbora Giedraitytė, www.GRYNAS.lt

Shutterstock nuotr. / Dilgėlė

Saulėkaitoje ir iš po sniego pirmuosius žalius daigus jau leidžia žolynai. Ant medžių ir krūmų sprogsta pumpurai. Nemaža jų dalis – valgoma, tad gali keliauti tiesiai ant mūsų stalo.

Laukiniai augalai sveikesni ir naudingesni ne tik todėl, kad užauginti be jokių trąšų, cheminių medžiagų, bet ir dėl to, kad juose kur kas didesnė veikliųjų medžiagų koncentracija. Mūsų protėvių mityboje šios gamtos dovanos vaidino svarbų vaidmenį, o dabar yra nepelnytai užmirštos.

Skaniausi ir vertingiausi

Tarp Lietuvoje augančių laukinių augalų valgomų galėtų būti keletas šimtų, tiksliau sunku pasakyti, nes vargu, ar kas nors yra suskaičiavęs, svarsto Kauno marių regioninio parko vyriausiasis biologas Giedrius Vaivilavičius. Pasak jo, Kauno marių regioninio parko teritorijoje auga apie 30 – 50 valgomųjų laukinių augalų.

„Tačiau ne visi jie skanūs. Į skaniausiųjų ir svarbiausiųjų dešimtuką įtraukčiau šias žoleles: dilgėles, varnalėšas, karčiąsias kartenes, pievinius pūtelius, kiaulpienę, nakvišas, siauralapį gaurometį, miškinį skudutį, garšvą, builį“, - vardija biologas. Ir dar priduria balandą, kuri jau būtų vienuolikta, tačiau taip pat labai skani ir vertinga, todėl irgi nusipelno patekti į šį sąrašą.

G.Vaivilavičius atkreipia dėmesį, kad lyginant gamtos užaugintų žalumynų ir žmonių puoselėjamų daržuose savybes išryškėja nemažai skirtumų. Vienas iš jų – laukiniai augalai sukaupia kur kas daugiau veikliųjų medžiagų. Taip nutinka dėl to, kad jie auga pastoviomis konkurencijos sąlygomis ir tokiu būdu kovoja dėl išlikimo.

 Į skaniausiųjų ir svarbiausiųjų dešimtuką įtraukčiau šias žoleles: dilgėles, varnalėšas, karčiąsias kartenes, pievinius pūtelius, kiaulpienę, nakvišas, siauralapį gaurometį, miškinį skudutį, garšvą, builį.

Biologas G. Vaivilavičius

Tai atsispindi ir jų skonio savybėse. Jis yra intensyvesnis, tarsi „tirštesnis“, nei kultūrinių daržovių ir prieskoninių žolelių rūšių. Įpratusiems prie švelnesio pirktų ar savo darže auginamų žalumynų skonio laukinių augalų skonis gali netgi būti per aštrus. Kita vertus, taip gamta mus apsaugo nuo pesivalgymo: šakelė builio pakeičia visą kuokštą į jį skoniu panašios petražolės.

„Daugelį metų naudodamas laukines žoleles pastebėjau, kad jos, kaip sakoma, labai skalsios. Ir nedaug suvalgęs ilgai jautiesi sotus. Savo ruožtu kultūrinių daržovių reikėtų suvalgyti gerokai daugiau, kad pasisotintum. Taip yra dėl to, kad jose daugiausiai yra ląstelienos, o veikliųjų medžiagų lieka mažai“, - aiškina Kauno marių regioninio parko atstovas.

Turi unikalių savybių

Pasak pašnekovo, sąrašo viršuje neatsitiktinai atsirado dilgėlė, kuri yra unikalus augalas. Ją turėtume laikyti ne žolele, o daržove, kurioje gausybė naudingų medžiagų. Tai vienas vertingiausių maistinių augalų ankstyvą pavasarį. Tik štai neprotingas žmogus, užuot pasinaudojęs šiuo puikiu gamtos kūriniu tremia jį iš daržo prilyginęs piktžolei.

Dilgelės

© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

Dilgėlė savo maistinėmis savybėmis neatsilieka nuo ankštinių augalų, vitaminų gausa nenusileidžia citrinoms, juodiesiems serbentams. Iš jų gaminamos salotos, apkepai, verdama sriuba. Vertingiausios dilgėlės termiškai neapdorotos, o kad neapsidilgintume jas reikia nuplikinti karštu vandeniu. To neprireiks, jei salotos daromos su grietine, pataria biologas.

Dilgėlė žmogui ypač naudinga po žiemos, kai organizmui trūksta vitaminų. Jos lapuose yra 3,6 proc. riebalų, 22 – 30 proc. skaidulų, taip pat cukraus, skruzdžių, sviesto, acto rūgščių, taninų, 15 – 19 proc. mineralinių medžiagų (kalio, natrio, magnio, geležies, sieros, silicio, chloro), 0,6 proc. askorbo rūgšties, vitaminų B2, B3, K, E, karotino, 2 – 5 proc. chlorofilo. Dilgėlėse daug kalcio.

G.Vaivilavičius labai vertina bei giria ir varnalėšą. Skaniausi lapkočiai, pirmieji lapai ir žiedynkočiai. Lapkočius reikėtų nulupti, bus ne tokie kartūs. Jų skonis panašus į žalios bulvės, tad galima vietoje jų dėti į sriubą. Ūglius pakepinus svieste skonis primena žiedinį kopūstą. Varnalėšų šaknis galima valgyti ir žalias kaip salotas.

Sėklas nokina varnalėša

© © Romualdo Barausko nuotr.

Unikaliu augalu jis laiko ir pievinį pūtelį. Iki XVIa. Anglijoje jis buvo auginamas daržuose kaip kultūrinė daržovė. Panašus į kiaulpienę, nes nuskynus bėga pienas. Pavasarį galima valgyti stiebą, šaknis, skonis salstelėjęs, su niekuo nesulyginamas. Šio augalo šaknis išvirus jos primena mėsą – kalakutieną, ji netgi plėšosi skaidulomis.

Gali pakeisti kitas daržoves

Biologo pagyrimų nusipelno miškinis skudutis, ypač aromatingas augalas, kurio skonis specifinis, tačiau malonus. Įdėjus į sriubą ir išvirus atrodo, kad valgai šviežią kopūstą. Siauralapis gaurometis naudingas ir maistinėmis savybėmis, ir kaip vaistas. Jo jauni ūgliai labai panašūs į smidrus (šparagus), o lapai juos fermentavus gali pakeisti juodąją ir žaliąją arbatą.

Karčiosios kartenės yra vienas pirmųjų augalų, kurį galime valgyti vos sniegui nutirpus. Jos lapeliais Giedrius pataria gardinti sumuštinius, salotas, sriubas. Skonis savotiškas, šiek tiek primena ridiką, šiek tiek – krieną, tad turėtų patikti mėgstantiems šias kultūrines daržoves, tiems, kuriems patinka aštrumas, pastebi biologas.

Daržinis builis

© Corbis/Scanpix

Jaunų builio lapelių skonis truputį karstelėjęs, panašus į saliero ir petražolės, tačiau ne toks aitrus, aštrus. Jų galima dėti į salotas, sriubas. Nakviša – gamtinis burokėlis, lygina G.Vaivilavičius. Ir jauni lapeliai, ir šaknys labai panašaus į buroką skonio ir kvapo, o šaknis netgi rausvos spalvos. Šio augalo sėklos primena aguonas.

Garšva skaniausia pavasarį, pradėdama skleisti pirmus lapelius, tuo metu joje daugiausia maistinių medžiagų. Gležni ir jauni „vištakojų”, kaip gražiai juos vadina žolelių žinovas, lapeliai dedami į salotas ar sriubą. Jos skonis šiek tiek panašus į gelsvės, saliero. Pagaminus iš garšvų salotas tereikės užpilti aliejaus) atrodys, tarsi jos būtų pagardintos lazdyno riešutais.

Paprastoji garšva

© Shutterstock nuotr.

Balandos lapuose yra daug baltymų, vitamino C, karotino, kalio, kalcio, geležies, fosforo, magnio, kalio. Lapai ir jauni ūgliai tinka salotoms, duonai kepti. Balandos lapai gali puikiausiai pakeisti daugelio mėgstamą daržovę špinatą. Beje, šis augalas nuo seniausių laikų įvairiose kultūrose naudotas kaip maistinis, nors mes jį laikome piktžole.

Balanda

© Wikimedia Commons nuotr.

Žalumynai dera su pumpurais

Žolinčių akademijos vadovė Danutė Kunčienė pavasarį neįsivaizduoja savo valgiaraščio be tokių pievų augalų kaip garšva, dilgėlė, žliūgė, kiškio kopūstai, kiaulpienė, builis. „Kai tik pašalas išeina, iš daržo galima pasikasti topinambų, sutarkuoti juos, sumaišyti su šiomis žolelėmis, paskaninti citrinos ar greipfruto sulimis, aliejumi pašlakstyti ir skanaus“, - pasakoja D.Kunčienė.

Laukinius žalumynus žolininkė derina su pumpurais. Tinka įvairių medžių ir krūmų pumpurai: šaltalankių, klevų, aviečių, juodųjų serbentų, lazdynų, liepų, beržų, pušų. „Galima patarkuoti šviežio agurko ir sumaišyti su rūgpieniu bei pievų augalais ir pumpurais. Tokią užtepėlę tepkite ant juodos duonos ir valgykite“, - dalijasi dar vienu receptu Žolinčių akademijos vadovė.

Kai pievos dar labiau sužaliuos, į valgiaraštį bus galima įtraukti ir daugiau gamtos dovanų: balandą, varnalėšą, gyslotį, laukinį česnaką, šviežius šermukšnio, juodojo serbento lapelius, raktažolę, pienių žiedus, šalpusnį. „Jei pasisėjote darže ridikėlių, žinokite, kad labai daug naudingųjų medžiagų yra jų jaunuose lapeliuose“, - pataria žolininkė.

Pasak jos, viskas, kas užauga Dievo darže – žmogui duota gamtos dovana: „Tad jei lysvėse greta kultūrinių augalų užaugo ir laukinės žolelės, visos jos dėl mūsų. Kiekvienam, kuris turi daržą rekomenduoju jame vieną lysvę paskirti laukiniams augalams. Manau, kad būtinai reikėtų joje turėti kiaulpienių, gysločių, varnalėšų, garšvos, žliūgių, dilgėlių“.

Žoleles D.Kunčienė naudoja salotoms, užtepams, padažams, galima jų dėti ir į sriubas, troškinius, mėsos ir kitus patiekalus. „Tačiau man visuomet norisi išsaugoti kuo daugiau pavasariniuose pievų augaluose esančių naudingų medžiagų ir vitaminių, todėl aš juos retai verdu, dažniau stengiuosi valgyti žalius“, - aiškina pašnekovė.

Ir maistas, ir vaistas

Žolinčių akademijos vadovės pamėgta daržinė arba miškinė žliūgė, kurios ji parsineša iš miško, ji šiek tiek aukštesnė už augančią pievoje,  turi daug vitaminų E ir C, karotino, kalio ir chloro druskų, saponinų. Žalią ją galima naudoti salotoms, virtą – sriubų ir tyrių gamybai. Maistui tinka visas augalas. Geriausia rinkti jaunas, dar nepražydusias žliūges. 

Kiškio kopūstuose gausu organinių rūgščių (rūgštynių, obuolių, gintaro ir kt.) ir jų druskų, tarp kurių vyrauja kalcio oksalatas, daug vitamino C, K, karotino ir rutino. Lapai tinka maistui kaip salotos ir sriubai. Kaukazo tautos iš lapų, pertrintų su cukrumi, gamina troškulį malšinantį gėrimą. Iš šviežių lapų ruošiama arbata.

 Kiekvienam, kuris turi daržą rekomenduoju jame vieną lysvę paskirti laukiniams augalams. Manau, kad būtinai reikėtų joje turėti kiaulpienių, gysločių, varnalėšų, garšvos, žliūgių, dilgėlių.

D. Kunčienė

Kiaulpienių lapai gali puikiausiai pakeisti įvairių rūšių kultūrines salotas. Lyginant su salotomis, juose 3 kartus daugiau baltymų, 4 – 5 kartus daugiau geležies ir kalcio, 11 kartų daugiau karotino, 4 – 5 kartus daugiau B grupės vitaminų, 3 kartus daugiau vitamino C. D.Kunčienė mėgsta paskanauti ir pienių žiedų, iš jų ruošia arbatą.

Kiaulpienė

© Wikimedia Commons nuotr.

Gysločio lapuose yra karčių rauginių medžiagų, citrinos ir oleino rūgščių, alkaloidų, karotino, vitaminų C ir K, fitoncidų (jie pasižymi antibiotinėmis savybėmis), saponinų, fruktozės ir galaktozės. Iš jų gaminamos salotos, sultiniai, sriubos, kotletai, kava. Gysločio sėklas galima naudoti kaip pagardą mėsos bei žuvies patiekalams.

Gyslotis

© Shutterstock nuotr.

Pavasarį nepakeičiamas virškinimą gerinantis meškinis česnakas, natūralus vitamino C šaltinis. Jame yra geležies, magnio, fosforo, kalio, sieros, B grupės ir A vitaminų. Jo savybės panašios į paprasto česnako, tik jis švelnesnio skonio. Žolinčių akademijos vadovė siūlo jį smulkinti ir maišyti su rūgpieniu, pagaminti užtepėlę – sumalti mėsmale, patroškinti aliejuje, įdėti prieskonių.

Receptai

Kiaulpienių salotos

300 g kiaulpienių lapų;
3 kiaušiniai;
2 skiltelės česnako;
grietinė;
druska

Nuplautus jaunus kiaulpienių lapus susmulkinkite, sudėkite į dubenį. Supjaustykite virtus kiaušinius, smulkiai sutarkuokite česnako skilteles ir sudėkite ant kiaulpienių. Pagardinkite grietine, druska ir viską išmaišykite.

Dilgėlių sriuba

Jaunų dilgėlių;
bulvės;
svogūnas;
sviestas;
druska, pipirai;
sultinys (arba tiesiog vanduo).

Svogūną smulkiai supjaustyti ir pakepinti svieste. Sudėti smulkiai pjaustytas bulves, užpilti sultiniu ir virti kol bulvės suminkštės. Dilgelės nuplauti, perlieti verdančiu vandeniu ir dėti į sriubą. Pavirti 5 minutes, įberti druskos, pipirų. Sutrinti ir patiekti su grietine.

Varnalėšų sriuba

pusė litro vandens
30 g kopūstų
1 morka
1 svogūnas
2 bulvės
1 pomidoras
petražolės
50 g varnalėšų (stiebai ir lapai)
1 šaukštas grietinės
cukrus

Į vandenį įdėti kopūstų, pomidorų, morkų, svogūnų, bulvių ir išvirti. Paskui įdėti pjaustytų varnalėšos lapų ir stiebų, pasūdyti ir dar 5 pavirti. Patiekti su grietine.

Varnalėšų šaknų arbata

Varnalėšų šaknis nuplauti, nuvalyti, susmulkinti ir išdžiovinus paskrudinti orkaitėje iki rudumo. Sumalti mėsmale. Miltelius užplikyti verdančiu vandeniu ir uždengus palaikyti 10 min. Gerti pasaldinus medumi.

Varškė su balandomis ir žliugėmis

0,5 kg varškės
2 agurkai
1 sauja petražolių
žliugės
balandos
druska
2 šaukštai grietinės
avietės (nebūtina)

Gerai nuplauname visus žalumynus (pjaustytas balandas, žliugę), agurkus supjaustome kubeliais ir viską sumaišome su varške. Įdedam grietinės, šiek tiek druskos, aviečių ir viską permaišom. Tai labai sveiki, vitaminų kupini pusryčiai.

Kaip nusipinti gyvą tvorą.

Iš tiesų tai — gyva tvora, tačiau ne mums įprasta gyvatvorė. Pintų gyvų tvorų technologiją lietuvaičiai parsivežė iš Danijos, kur tokios tvoros populiarios jau kelis dešimtmečius.

Laimonas Noreikis, gyvų pintų tvorų specialistas, pasakoja, kaip nusipinti tokią tvorą.

Nijolė KOSKIENĖ

nikos@skrastas.lt

Daniškos gyvos tvoros

Pasak Laimono Noreikio, Lietuvoje tokios tvoros atsirado nelabai seniai, tačiau Danijoje jos esą populiarios jau 20-40 metų. Į Lietuvą parvežta technologija paimta būtent iš Danijos tvorų pynėjų asociacijos. Šiam reikalui, pasakoja Laimonas, naudojami specialiai skiepyti karklai (jie auginami ir Lietuvoje). Ši rūšis ypatinga tuo, kad šaknis į žemę leidžia tiesiai, o ne į šonus, kaip lietuviški karklai, tad nėra pavojaus, kad ataugų prižels ir savame, ir kaimynų darže.

Vytelės auginamos specialiose plantacijoje, jos pjaunamos gruodžio mėnesį, o kovą sudedamos į specialų daigyną-baseiną. Prieš sodinimą vytelės atvežamos maišuose ir į juos pripilama vandens, arba jos pamerkiamos į netoliese esantį vandens telkinį, jei toks yra.

Anot L. Noreikio, galima bandyti tvoras pinti patiems iš lietuviškų gluosnių, karklų, žilvičių, nors šiems augalams reikės daugiau priežiūros, jie ne tokie atsparūs. Vis dėlto, užsispyrus, eksperimentuojant, ieškant patarimų internete ar mokantis iš savo patirties, galima užsiželdinti ir gyvąją lietuvišką tvorą.

Kaip sodinti

Geriausia vyteles sodinti pavasarį ir rudenį, galima ir vasarą, tačiau tada reikia labai drėkinti.

Stiebai susmeigiami į drėgną žemę bent 15-20 cm gyliu kas 10-15 centimetrų ir glaudžiai supinami. Galimos viengubo, dvigubo ar trigubo pynimo tvoros — priklausomai nuo to, kiek vytelių greta susodinama. Dvigubo ir trigubo pynimo tvoros yra tankesnės ir žalesnės, o jų pynimo raštai atrodo ypač gražiai.

Pirmuosius kelis metus tvorai reikalingi atraminiai stulpai, vėliau, kai tvora suaugs, stulpų nebereikės.

Kadangi sodinukai yra gerokai ūgtelėję, suformuota tvora būna maždaug pusantro metro aukščio. Kad sodinukai gerai prigytų, juos būtina patręšti — į griovį įberiama komposto, humuso, o tam, kad ilgiau išsilaikytų drėgmė, įmaišoma molio.

Ypač svarbu pirmaisiais metais gyvatvorę laistyti, žemė pagal tvorą neturi išdžiūti, tad vakarais rekomenduojama aplieti visą tvorą. Kuo gausiau gyvatvorė bus laistoma, tuo stipriau sukibs vytelės tarpusavyje, o gyvatvorė bus tvirtesnė ir tankesnė.

Pirmaisiais metais, pasakoja Laimonas, lapija bus dar skurdoka, tačiau sulig kiekvienais metais tvora vis tankės ir turės daugiau žalumo.

Danijos patirtis rodo, kad tokios tvoros laikosi apie 15-20 metų, paskui sumedėja. Tada sumedėjusią tvorą galima paprasčiausiai nupjauti ir ataugas vėl supinti.

Iš tokių vytelių, pasak Laimono, galima daryti ne tik gyvatvores, bet ir arkas, tunelius, labirintus, gyvas žaliuojančias skulptūras.

Gyvatvorių formavimas

Tokios tvoros paprastai užauga iki 5 metrų, tad jas galima arba kirpti, palaikant norimą aukštą, arba paaugusius ūglius pripinti, arba palikti žaliuoti laisvus — tai esą kiekvieno šeimininko skonio ir fantazijos reikalas.

Paprastai gyvatvorė formuojama dviem būdais. Jei norime turėti įprastos formos gyvatvorę, šakeles karpome toliau nuo kamieno — pynimo grožis išryškėja rudenį, nukritus lapams.

Antruoju būdu ataugoms leidžiama augti iki rudens. tada pagal kamieną nukarpomi šoniniai ūgliai, o viršūnėms norimame aukštyje irgi nukerpamos lygiai. Šitaip suformuojama kamieninė gyvatvorė, o pynimo raštas matomas ištisus metus. Ant senesnės gyvatvorės galima leisti lipti vijokliniams augalams.

PYNIMAS: Laimonas Noreikis demonstruoja trigubo pynimo tvorą, kuri kasmet sužaliuos vis vešlesnės ir bus tvirtesnė.

SODINIMAS: Trigubam pynimui į žemę sodinama po šešias vyteles, dvigubam — po keturias, pinama į abi puses.

VYTELĖS: Prieš sodinimą vyteles būtina drėkinti.

Jono TAMULIO nuotr.

Share on facebookShare on twitter

Daržovių derinimas

Daržoves labai svarbu tinkamai suderinti – šaknines, ankštines, lapines ir uogines. Derinama tam, kad šaknys būtų skirtingame gylyje. Mat vieni augalai (ypač vadinamos piktžolės, kurias verta palikti darže) maisto medžiagas ima iš gilesnio žemės sluoksnio, kiti – iš paviršiaus, tarpusavyje dalinasi ne tik maisto medžiagomis, bet ir saulės šviesa. Į šiaurės pusę tinka sodinti aukštus besivejančius augalus – agurkus, aukštaūges pupelės ar žirnius. Priešais juos, pietų pusėje, sėjami ir sodinami žemesni ir visai žemi augalai.

    Norintiems gamtinio daržo tenka apsišarvuoti kantrybe. Pirmiausia pasirinktoje vietoje nupūdyti velėną ją uždengiant storu organikos sluoksniu: lapais, šiaudais, šienu. Per vasarą šviesos negavusią velėną mikroorganizmai pavers puria žeme, ir rudenį ji taps jūsų ekologiška lysve. Beliks jos ribas pažymėti mediniais rėmais.

    „Rėmai – tai savotiškas lysvės atribojimas nuo velėnos, vasarą jie apauga augalais ir jų beveik nesimato. Tik neraukit žolynų, neskuskit ir pamatysit, kaip bus gražu, kai viskas sužydi ir sukuria pavėsį prie lysvės rėmo. Būtent varlėms, rupūžėms labai reikia pavėsio, joms gera tupėti tarp lysvių. Jos ten puikiai jaučiasi, ir darbuojasi jūsų daržo sveikatos labui.

    Visiems daržo draugams reikia palikti arba sukurti tinkamas buveines ir neatimti maisto – jums tai „kenkėjas“, o kažkam skanėstas. Nuskustose vejose vabzdžiai neturi kur gyventi, vabzdžialesiai paukščiai neturi ko lesti ir prasideda bėdų grandinė, viskas sugriūva. Rezultatas – daržoves puola kenkėjai, ligos, o norint jas užauginti, reikia dėl jų drebėti, dangstyti, purkšti – kažkaip gelbėti.Gerai tinka „konvejerinio“ sėjimo būdas. Kažkas užauga, suvalgoma ir toje vietoje vėl kažkas sėjama nuo pavasario iki pat rudens. Sėjant su pertraukomis po kelis vienetus, galima visada turėti reikiamą kiekį tam tikros daržovės, o ne visą kiekį vienu metu. Toks būdas pasiteisina, nes iki pat šalčių darže yra šviežių daržovių ir tik patys vėliausiai užaugę keliauja į rūsį ar sandėliuką atsargoms.Dėl to šviežių daržovių būna visą vasarą o ne tik tam tikrą mėnesį, kuris praėjo, ir daržovių metas baigėsi.

    Kad dirva greičiau sušiltų ir būtų galima pradėti sėją, lysves galima pašildyti vandeniu užpildytais plastikiniais buteliais.  Vanduo yra pats geriausias šilumos laidininkas; dieną prieš saulę sušyla, o naktį atiduoda sukauptą šilumą dirvai. „Butelius su vandeniu, sušilusiu dienos metu, galima naudoti ir šaltesnę vasarą ar rudenėjant – pakabinus juos šiltnamyje galima padėti sunokti pomidorams ar didesniam melionui.

Verta žinoti: daržo augalų suderinamumas

Niekaip neatkeliaujantis pavasaris jau verčia griebtis už galvų tiek sodininkus, tiek daržininkus. Tačiau kol kantriai laukiame, pagalvokime, kokius augalus verta sodinti drauge, o kurių draugystės geriau vengti.

Fotolia nuotr. / Sodo augalai

Mokslininkai ir itin praktiški daržininkai jau seniai pastebėjo, kad greta augantys augalai vienas kitam turi įtakos, nes  į aplinką išskiria skirtingas medžiagas, kurios gali patikti arba ne šalia esantiems „draugams“.

♦ Puikiai pačiam sodui ir kitoms kultūroms vešėti tinka bazilikai, šalavijai, čiobreliai, salotos, špinatai. Taigi sodinkite juos ten, kur rasite vietos savo darželyje. Taip pat atsikratykite stereotipų, kad visi augalai turi būti susėti ir išsodinti į lygias linijas. Leiskite sau fantazuoti! Dailiai atrodo augalai, susodinti lysvės galuose, trikampiu, rombu, rateliu, aštuonetuku ir t. t. Viduryje lysvės galima pasodinti ir nasturtų, medetkų, nes jos nubaido drugelius, o štai facelijos šalia agurkų pritrauks apdulkinančius vabzdžius.

♦ Geriau vieno šalia kito nesodinti tokių augalų, kurie yra panašaus aukščio, vešlumo. Susodinti labai tankiai, jie tik trukdys vieni kitiems, užgoš saulės spindulius, tad derlius nebus toks, kokio tikitės.

♦ Pankoliai ir kiečiai kaipmat nuskurdina daug augalų, todėl juos geriau sodinti kuo toliau.

♦ Kukurūzai ir saulėgrąžos – tikri gelbėtojai, nes užauga aukšti ir puikiai apsaugo augalus nuo vėjų, kuria gerą mikroklimatą.

♦ Nuo kenkėjų saugo pupelės, petražolės, melisos, bazilikas, čiobrelis, mairūnas, dašis, petunijos, šalavijai.

♦ Česnakai ir svogūnai padeda išvengti kai kurių grybelinių ligų. Morkos puikiai auga su svogūnais ir dar apsaugo vieni kitus nuo kenkėjų. Kopūstai ir salierai taip pat draugauja gindamiesi nuo muselių ir drugelių.

♦ Šauniai bičiuliaujasi agurkai ir krapai. Gelbsti vienas kitą bazilikai ir pomidorai.

♦ Lysvės galuose arba atskiruose vazonuose naudinga auginti bitkrėsles, kraujažoles, valerijonus, peletrūnus, gelsves, vaistines agurkles, ramunėlės, mėtas. Džiaugsitės ne tik prieskoninių augalų gausa: jie sulaiko įvairius  kenkėjus. Mokslas tvirtina – kuo įvairesnė rūšinė sudėtis sode (kvapnūs augalai ir gėlės), tuo mažiau kenkėjų ir ligų.

Taigi sodinkime, derinkime ir džiaukimės derliumi. O kad būtų lengviau susigaudyti klaidžių augalų karalystėje, siūlome pasinaudoti šia lentele.

onecreativemommy.com nuotr. / Daržo augalų suderinamumas

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/ji24/straipsnis/pomegiai/sodo-kraite/verta-zinoti-darzo-augalu-suderinamumas-570-322171#ixzz2QmesY9cU

Laikas apsispręsti, ką šiemet sėsime ir auginsime

„Man pavasaris – geriausia gamtos dovana, kiek mielų dalykų jis mums atneša“, – sako Janina Kazlauskienė iš Alytaus Vilties gatvės. Garbaus amžiaus moteris įsitikinusi, kad žemė, vanduo, žaluma ir saulė ištraukia neigiamą energiją, pripildo ramybės. Dirbdami ir vis mąstydami, ką, kur ir kada sėti, aktyviname smegenų kraujagyslių darbą ir medžiagų apykaitą. Gerai nuotaikai išlaikyti ji pataria auginti tuščialaiškių svogūnų, dar vadinamų žieminiais. Vos sniegui nuo lysvelės nutirpus, svogūnai sparčiai pradeda želti. Tai pati pirmoji natūraliomis sąlygomis užaugintą derlių duodanti pavasario daržovė.

„Jei sėklos nedygsta, mes linkę kaltinti jų daigumą, prastą kokybę. Net ir kokybiška sėkla neišsikals, jei jai bus per šlapia dirva. Per giliai pasėta taip pat uždus ir supus. Smulkių sėklų, pavyzdžiui, žemuogių, nereikia užberti žemėmis, jos sėjamos paviršiuje. Sėkloms daiginti netinka per purus ir per kietas žemės mišinys. Jos sunyksta ir sūriame bei rūgščiame dirvožemyje. Paprastai bėgant metams sėklų daigumas mažėja, tik ne agurkinių. Agurkų, patisonų, aguročių, moliūgų nereikia sėti kitais metais, palaukti nors keletą, tuomet jos puikiai sužaliuos. Pirmametės agurkų sėklos daugiau užaugina tuščių žiedų, moteriškieji pradeda vystytis daug vėliau, ilgai teks laukti derliaus, jis bus mažesnis.

Mano močiutė morkų sėklų daigumą didino jas medžiaginiame maišelyje užkasdama gerai savaitei drėgnoje ir šaltoje dirvoje. Ridikų ir ropių sėklas man patarė sėti tik sausas. Pupos nebijo šalnų, sėti galima vos įėjus į dirvą. Tik anksti pasėtos pupos spėja užauginti gerą derlių, jų neapninka amarai. O iš savo patirties galiu pasakyti, kad labai gero kopūstų derliaus sulauksite, jei sėklas parą pamirkysite vitamine C, paskui nuplovę pasodinsite tiesiai į dirvą. Taip paruoštos išleis stiprias šaknis ir pasivys bei pralenks iš daigų pasodintuosius“, – moko J.Kazlauskienė.

Česnakai, kuriuos reikia sodinti kuo anksčiau, neužaugins vienskilčių galvučių, jei sodinsite stambias skilteles. Jeigu jos labai stambios, galima pusiau perpjauti. Jei nukrinta lukštas – ne bėda. Tik reikia medžio pelenais apibarstyti. Puselėmis sodinti česnakai užauga tokio pat dydžio kaip ir nesmulkinti. Taip perpjauti galima ir daugiagalvius svogūnus. Prieš sodinant sėklinius svogūnus galvutes 3–5 dienas būtina palaikyti saulėkaitoje, bus sveikesnis derlius.

Suvytusias morkas – uogienei ir kavai

Patariame apžiūrėti sandėliuose rudenį sukrautas gėrybes. Alytiškė Virginija iš apvytusių morkų verda uogienę. Reikia nulupti kilogramą morkų, išimti šerdeles, supjaustyti ir virti, kol suminkštės. Iš dviejų stiklinių spanguolių sunkos ar sulčių ir kilogramo cukraus išsivirti sirupą, sumesti morkas ir virti dar 40–50 minučių, kol morkos tampa skaidrios. Spanguolių sultis gali pakeisti 4 citrinos, tik reikės įpilti šiek tiek vandens. Galima pasigaminti ir morkų kavos. Rupiai sutarkuoti, plonai paskleisti ir džiovinti tol, kol paruduos. Morkų kavą virti 5 minutes ir pagardinti pienu ar grietinėle.

Mokslininkai nustatė, kad per metus vienam žmogui reikia: 50 kg kopūstų, 25–30 kg pomidorų, 6–10 kg morkų, 10–13 kg agurkų, 6–10 kg svogūnų, 1–3 kg paprikų, 5–8 kg žirnelių, 1–2 kg prieskoninių daržovių. Ar sunku apskaičiuoti, kiek daigų sodinti? „Žemę dirbu jau daug metų, bet daržovių vis perteklius randasi. Jį atiduoti turime kam. Sunku numatyti ir sėjos laiką, tad pomidorus, pavyzdžiui, sėju per kelis kartus: anksčiau pradėdavau vasario 22, paskui – kovo 8, pastaruosius metus – kovo 10 dieną, bet vis tiek peraugusius, išstybusius, lūžtančius, linkstančius teko sodinti į šiltnamius. Auginu daug rūšių, sėklas perku, savų pasigaminu tik vienos veislės, nes kitos išsigimsta“, – patirtimi dalijasi Vida Narusevičienė iš Putinų mikrorajono.

Teko lankytis pas Gardino gatvės gyventoją Ireną Kaušakienę. Jos šiltnamiuose pomidorai tarsi milžinai net dviejų metrų aukštyje mezgėsi. „Vienu metu visus sėju, žemaūgių jau seniai neauginu, renkuosi tik aukštaūgius, jie duoda gerą derlių. Ankstyvieji, žemaūgiai labai greitai suserga, pagelsta jų lapai. Mano mėgstamiausios veislės – ‘Auris’, ‘Toyota’, ‘Brooklyn’. Pastarieji kieti, bet nesaldūs, ‘Tamaris’ – saldokas, labai skanus, ‘Corazon’ mėgsta susirgti, bet skanus, ‘Jaučio širdis’ – skanūs, bet jų užsimezga labai nedaug. Daugelis giria ‘Celsius’, bet man jie šiaip sau. Su geltonais ir oranžiniais dabar jau nežaidžiu, tik vaikaitei vis dar pasodinu kriaušinių“, – apie pomidorų pasirinkimą kalba Irena.

Jos įsitikinimu, agurkų ant palangės auginti neapsimoka, kelis ankstyvus daigelius galima ir turguje nusipirkti. Pašnekovė pataria neužmiršti braškių, jos labai anksti prašosi paravėti, žemę supurenti. Jei tik galima prie jų prieiti, reikia tą ir atlikti, senus, iš rudens likusius lapus nupjauti. Žydinčių braškių judinti negalima, laistyti taip pat, nes nubarstomos žiedadulkės. Lietui žiedai pasirengia, susiglaudžia.

„Dainavos“ sodų bendrijoje daržininkaujanti Onutė Markevičienė sako, kad augalija dar miega. Nutirps sniegas ir pirmas darbas – su grėbliuku pasidarbuoti. Kai žemė šiek tiek pašyla stikliniame šiltnamyje, ji sėja ridikėlių ir salotų, uždengia daržo plėvele. Į žemę įkiša ir sudygusius svogūnus. Apžiūri daugiametes gėles, jei minkšta žemė – ją sujudina. Paskui imasi lysvių. Sėja ne viską iš karto, burtažodžių neturi, bet vyras Jonas visuomet pasižiūri į mėnulį, kad būtų ne delčia. Per anksti daržovių sėti nereikia, šiltesnėje dirvoje jos greičiau auga. Onutė iš rudens nesėja ir morkų, kaip rekomenduojama, kažkada bandė, bet nepasiteisino. Smėlingos lysvės karštomis dienomis labai greitai išdžiūsta, pakenkia silpniems daigeliams. Jiems galima pagelbėti paprasčiausiu būdu: pakasti šalia augalų polietileno plėvelę ir užberti 2–3 centimetrus žemių sluoksniu. Įkaitus dirvai drėgmė kyla į viršų ir nusėda ant plėvelės, nuo kurios atvėsusi vėl nukrinta.

„Vasario–kovo mėnesiais atidžiai apžiūrėkite obelis. Jei dar yra sniego, jį sumindykite, kad pelės nesiveistų ir negraužtų šaknų, ypač jaunų medelių. Visas pilkai baltu grybienos valkčiu padengtas ūglių viršūnes reikia išpjauti iki sveikos vietos. Tai neleis plisti miltligei, kartais taip padarius apsieinama ir be chemikalų. Dėl oro svyravimų atšoka vaismedžių žievė, kyla pavojus vyšnioms ir slyvoms. Reikia ją prikalti prie kamieno – priaugs. Vynuogių sulčių judėjimas prasideda labai anksti. Jas svarbu laiku nugenėti, nes pavėlavus šakelės ilgai ašaroja, nukenčia derlius. Žaizdas užtepti sodo tepalu. Nutirpus sniegui laikas atlenkti agrastų, serbentų ūglius naujiems krūmams. Jei per žiemą rinkote kiaušinių lukštus, perkasdami daržo žemę juos išberkite į dirvą, pakaskite po vaismedžiais. Tik turi būti išdžiūvę lukštuose likę baltymai. Nereikia išmesti ir svogūnų lukštų, jie vertinga ir veiksminga trąša. Lukštuose yra medžiagų, kurios naikina augalų ligas sukeliančias bakterijas. Ypač lukštų antpilas paspartina agurkų augimą. Reikia lukštus užpilti šiltu vandeniu ir palaikyti kelias paras.

Sėklomis pasirūpina iš anksto

Visuomet daug praktiškų patarimų sulaukiame iš alytiškės Loretos Ažukienės. Ji apie augalus yra sukaupusi daugybę informacijos, išleidusi knygą, turi ir interneto svetainę. Šį kartą žinoma daržininkė taip pat neatsisakė pasidalyti patirtimi.

„Darbų namie visada galima rasti. Dabar pats metas ieškotis sėklų tų daržovių, kurias galvojame sėti (morkų, salierų, porų, agurkų, burokų, žirnių, pupelių, ridikų, salotų, paprikų, pomidorų, baklažanų). Ypač suskubti pirkti paprikas, aitriąsias ir saldžiąsias, baklažanus, nes juos jau reikia pradėti sėti. Visada mėgstu iš anksto pasirūpinti sėklomis (bent 2 mėnesius prieš sėją), kad vėliau liktų tik sėti.

Mano pirmosios aitriosios paprikos jau pasėtos sausio 26, kelios – vasario 1 dieną. Paskutines susėjau apie vasario 10-ąją. Kadangi šiemet bandysiu 28 naujas aitriųjų paprikų veisles, todėl jas skirstau, kad nepasėčiau vienu kartu. Kas žino, gal mėnulio fazė nepatiks, gal nenorės augti.

Šiemet esu pasiruošusi išbandyti daug veislių, sėju po dvi sėklas kiekvienos. Jei gerai dygtų, užtektų tik vienos sėklos. Žinoma, iš tokios įvairovės bus tokių, kurios ir neišdygs. Jei matysiu, kad nesudygo, atsėsiu vėliau.

Šiuo metu reikia sėti baklažanus, nes jų vegetacijos periodas ilgas. Vasario pradžia tinkama gumbinių salierų sėjai. Porus sėti kartu su pomidorais, kovo pradžioje.

Pomidorų sėją padaliju į kelis sėjimus: kovo 8–10 dienomis – ankstyvi pomidorai, 18–20 dienomis – vidutinio vėlyvumo ir 25–28 dienomis – likę vidutinio vėlyvumo ir vėlyvi. Vėlyvų užtenka vos kelių daigų, nes dažniausiai vidutinio vėlyvumo derlius trunka iki sezono galo ir ilgiau.

Sėti geriausiai į nedidelius indelius. Sėjai naudoju daigams skirtas durpes. Norint sėklas dezinfekuoti, skatinti daigų dygimą, galima sėklas pamirkyti silpname kalio permanganato tirpale, skiestose alavijų sultyse, tam reikalui skirtose trąšose.

Indelio su žemėmis, kuriame bus sėklos, neperlieti. Aš ant drėgnos žemės sudėjusi sėklas, ypač paprikų, visada supurškiu, kad būtų minkštesnės ir lengviau dygtų. Galima sėklas daiginti ne žemėje, o audinio skiautėje. Sudygusias perkelti ant žemės, užpilti sausomis durpėmis ir supurkšti vandeniu ar drėgnomis durpėmis užbarstyti. Drėgnas pasidarome tuomet, kai durpių maišas būna atidarytas nuo praėjusio sezono ir išdžiūsta. Šiemet turiu būtent tokių. Suberiu jas į kibirą, pamažu pilu šiltą vandenį ir ranka maišau, kad vienodai pasiskirstytų vanduo, neliktų sausų durpių ir kad nebūtų per šlapios, tuomet sėklos greičiau supus nei išdygs.

Pasėjusi, užbėrusi žemėmis, dedu į skaidrius maišelius ir padedu po radiatoriumi arba virtuvėje ant viršutinių spintelių. Kadangi šiluma kyla į viršų, ten būna šilta.

Bandžiau matuoti temperatūros skirtumus įvairiose vietose. Kambaryje buvo 22 laipsniai šilumos, po radiatoriais – 23, ant virtuvinių spintelių – 24. Tad dalį padėjau ant spintelių, kitas – po radiatoriumi. Geriau dygsta tos, kurios ant spintelių.

Jei norima 5 daigų, rekomenduojama sėti 7 sėklas. Niekaip neapskaičiuosi to dygimo procento, tik maždaug gali nuspėti.

Dažnai būna, kad išdygsta, bet paskui kažkas nutinka ir jie miršta. Todėl nekenks, jei dviem daigais turėsite daugiau – kam nors atiduosite, o gal su kuo pasikeisite.

Pačių daigų kokybė priklauso nuo priežiūros. Jeigu išdygusius dažnai liesite, jie nebus tvirti, stiprūs, o daugiau liesučiai, silpnučiai.

Išdygusius reikia statyti ant palangės arba arti jos. Laikyti vėsiau, laistyti retokai, kad nebūtų nuolat drėgnoje žemėje. Dažniausiai įsivaizduojama, kad reikia laistyti. Kaip tik tuo metu jiems svarbu pabūti sausai, tada jie stengsis greitai augti, būti kokybiški. O tai labai svarbu būsimam derliui.

Auginti namie daigus tikrai verta. Nėra taip sunku. Smagi būna pažintis su sėja, daigais, spėliojimais, kas jiems patinka, kuo galime pagelbėti silpnam daigiukui“, – tokie šį kartą L.Ažukienės patarimai.

Valgomos laukinės gėlės ir augalai (receptai)

Pavargę nuo įtempto gyvenimo ritmo miestiečiai stengiasi prisiliesti prie žemės tiek dėl ūkio darbų nešamos ramybės, tiek ir norėdami maitintis, kiek sveikiau. Jeigu neturite galimybės puoselėti savo žemės lopinėlio, tai galite daržovių ar prieskoninių žolių užsiauginti balkone bei ant palangės. Jeigu baiminatės, kad jums nepavyks, tai sveikatos galite pasisemti valgydami pievose ir miškuose augančius augalus bei jų žiedus.

Garšva. Genovaitės Privedienės nuotr.

Daugeliui teko ragauti dilgėlių ar laukinių rūgštynių sriubos – šiuose žoliniuose augaluose apstu vitaminų, ypač vitamino C, svarbaus imuninei sistemai. Siūlome jums susipažinti su keletu ne tiek įprastų (teisingiau būtų sakyti pamirštų, kadangi liaudyje jie buvo plačiai naudojami) augalų, kuriuos galima naudoti maistui.

Maistui puikiai tinka jauni raktažolių lapeliai– geriausia rinkti juos ankstyvą pavasarį, tačiau galima ir vėliau. Lapelius sumaišykite su svogūnais, rūgštynėmis, trupučiu druskos ir pipirų. Viską paskaninkite grietine. Raktažolės yra puikus vitaminų bei geležies šaltinis, tad jas reikėtų vartoti nusilpus organizmui bei sergant mažakraujyste.

Aukštatijoje dažnai buvo valgomos garšvos – jų dėdavo į salotas kartu su jaunais rūgštynių ar dilgėlių lapeliais, tačiau įdomiausias receptas yra garšvų šaltsriubė. Jauni, iki galo neišsivystę, lapeliai išverdami ir pertrinami per sietą, išmaišomi giroje. Papildomai pridedama svogūnų laiškų, krapų, petražolių, agurkų, kartais dedama parūkytos dešros gabaliukų. Šio augalo lapuose daug vitamino A, tad jis stiprina regą.

Būdami vaikais tikrai susipažinote su baltažiede notrele– šis augalas išvaizda panašus į dilgėles, tačiau jo lapai odos negraužia ir jis pasipuošęs baltais žiedeliais. Saują baltažiedžių notrelių sutrinkite sulčiaspaudėje, kelis šaukštus gauto skysčio praskieskite litru vandens, įspauskite citrinos sulčių, paskaninkite medumi. Gėrimas bus gaiviai žalsvos spalvos ir ryte tonizuos geriau nei kava ar arbata.

Notrelė. Genovaitės Privedienės nuotr.

Apleistose sodybose ar pievų pakraščiuose dažnai skleidžiasi platūs varnalėšų lapai, o jų kibūs žiedai neretam yra įsivėlę į drabužius ar plaukus. Šis augalas padeda subalansuoti virškinimą bei yra puikus mineralinių medžiagų ir vitaminų šaltinis. Maistui tinkami jauni lapai bei stiebai. Juos reikia gerai nuplauti, stiebus šiek tiek nuskusti, nusausinus supjaustyti. Paruoštas varnalėšas galima sumaišyti su morkomis, trupučiu svogūnų, druska ir pipirais. Pagardinti grietine.

Garsus Prancūzijos konditeris sumąstė gaminti cukrinius žiedus. Reikia iki standžių putų išplakti kiaušinio baltymą, jame mirkyti šviežiai skintus žiedus, tuomet juos barstyti cukraus pudra ir kelias dienas džiovinti šiltoje vietoje. Galima naudoti pienių, kaštonų, našlaičių, moliūgų, rožių ir daugelio kitų augalų žiedus.